Iwona Nowak dirba kaip psichologe, terapeute, trenere, konsultante ir mokytoja. Ji yra psichologijos, psichoterapijos, neurodidaktikos, psichologinės-pedagoginės pagalbos ir švietimo valdymo ekspertė. Jos domėjimosi sritys apima: draugišką smegenų mokymąsi, neurobiologiją, psichoterapiją, valdymą, optimizavimą.
Ewa Grynicka: Labas rytas, Iwona. Labai džiaugiuosi šiandienos susitikimu ir galimybe aptarti tavo darbą ir patirtis psichinės sveikatos srityje.
Tavo gyvenimo aprašyme pastebėjau dvi sritis, kuriose esi ekspertė: tai mokytoja – pridursiu, kad esi specialistė lenkų kalbos ir literatūros srityje – taip pat psichologė ir terapeutė. Kaip šios dvi rolės susipina tavo darbe ir kaip jos papildo viena kitą?
I. N.:Didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį (daugiau nei 20 metų) dirbau mokytoja, psichologija visada buvo mano aistra ir domėjimosi sritis. Dirbdama lenkų kalbos ir literatūros mokytoja, daug laiko skyriau psichologijos ir žmogaus psichikos funkcionavimo temų pažinimui bei studijoms. Tai atvedė mane į neurobiologijos ir neurodidaktikos sritis, kur tiriama, kaip smegenys mokosi skirtingomis sąlygomis. Nuolat mačiau ryšį tarp to, kaip turi atrodyti mokytojo darbas, ir to, ką dabar žinome apie žmogaus smegenų ir proto veiklą. Supratau, kad vis labiau reikia gilintis į šią sritį, kad galėčiau geriau atlikti savo, kaip mokytojos, vaidmenį. Tai paskatino mane išklausyti psichoterapijos kursą, vėliau įstoti į psichologijos studijas ir galiausiai lankyti psichoterapijos mokyklą.
E.G.: Skaitydama tavo gyvenimo aprašymą pastebėjau, kad jūs nerimaujate dėl mokinių ir mokytojų gerovės. Jūs taip pat teikiate mokymus šioje srityje. Ar galėtumėte plačiau apie tai papasakoti?
I. N.:O tai labai plati tema ir išsakyti ją keletu žodžių yra sudėtinga. Plačiąja prasme, mokinio savijauta apima pilnatvės jausmą, gebėjimą ugdyti savo aistras ir pomėgius, gebėjimą nuspręsti, ką ir kaip mokytis bei kokiomis sąlygomis, kad jaustis saugiai mokykloje. Tai taip pat apima mokytojų, tėvų ir suaugusiųjų apskritai paramą bei supratimą. Taip atrodo idealus scenarijus. Na, o praktikoje tai pasiekiama visų pirma kuriant draugišką mokymosi atmosferą mokykloje, kurioje gerbiami mokiniai, jų jausmai darbo tempas. Kitas svarbus aspektas, asmeniškai man, yra leidimas mokiniams klysti, vadinamoji „klaidų kultūra“. Deja, tradicinė švietimo sistema, akcentuojama į mokinių nežinojimą ir įgūdžių trūkumą. Šiandien jau žinome, kad šis požiūris nepadeda mokymosi procesui, jo plėtrai ar mokinių gerovei. Tokiose situacijose mokiniai daug laiko skiria apmąstymams apie savo nesėkmes, sutelkdami dėmesį į klaidas, kurias padarė, vietoje to, kad pripažintų ir pasidžiaugtų savo pasiekimais. Pavyzdžiui, jie koncentruojasi į šešias užduotis, kurias padarė klaidingai, vietoje tų penkiolikos, kurias padarė teisingai. Tai turi neigiamų padarinių, nes moko mokinius perdėtai dramatizuoti įvykius, tokius kaip antrosios vietos laimėjimas vietoje pirmosios, kas savo ruožtu veikia jų psichinę sveikatą ir psichologinę gerovę.
E.G.: Iš to, ką sakote, atrodo, jog mokytojai yra linkę koncentruotis į mokinių trūkumus, o ne į jų stiprybes.
I. N.:Dažnu atveju, taip ir yra. Daugiau dėmesio skiriama tam, ko mokinys negali padaryti, o ne tam, ką jis gali. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad mes nepabrėžiame klaidų grožio ir to, kad tai svarbus mokymosi procesas. Visi didingi išradimai gimė per bandymus ir klaidas. Deja, suaugusieji, įskaitant tėvus ir mokytojus, dažnai nesugeba perduoti šios svarbios žinutės jauniems žmonėms. Vietoj to, kad mokytume vaikus, jog klaidos yra tiesiog natūralus kelias tikslo siekimui, nuolat pabrėžiame klaidų svarbą ir tokiu būdu skatiname vaiko uždarumą, kartais net užsiblokavimą.
E.G.: Minėjote ir tai, kad mokytojų emocinė gerovė yra itin svarbi. Ar galėtumėte paaiškinti jos svarbą bei kokią įtaką ji turi mokinių elgesiui?
I. N.: Gerovė yra teigiama emocinė asmens būsena, kuri įtakoja, kaip jis / ji funkcionuoja bei kaip kuria santykius su kitais. Jei mokytojo gerovė sutrikusi, jis negalės efektyviai kurti santykių su kitais ir tai labai paveiks jo sąveiką su mokiniais. Jei mokytojas yra nusiminęs, pardegęs ar ant jo ribos, jaučiasi pernelyg apkrautas, tai atsispindės jo kasdieniniame darbe ir, atitinkamai, jo santykiuose su mokiniais.
E.G.: Šiuo metu dirbate psichologe mokykloje, su kokia mokinių amžiaus grupe tenka dirbti ir su kokiais dažniausiai klausimais jie į jus kreipiasi?
I. N.:Dirbu vidurinėje mokykloje, tad tenka dirbti su jaunimu (15 iki 19 m.). Į mane jie kreipiasi su nerimo sutrikimais, įvairiomis fobijomis, depresija, dėl nuolatos patiriamos prastos nuotaikos, dėl jausmų, kad neturi savo gyvenimo kontrolės, kad stokoja saviraiškos ir interesų, dėl kylančių egzistencinių klausimų. Šių problemų simptomai apima savižalą, mintis apie savižudybę ar jos bandymus.
E.G.: Trumpai papasakokite, kaip vyksta darbas su pas jus besilankančiais jaunuoliais. Tarkime, pas jus ateina jaunuolis dėl savižalos, ir jūs ieškote tų veiksmų priežasčių, gilinatės į problemos esmę?
I. N.:Taip, savižala yra būdas palengvinti patiriamą įtampa, psichologinę kančią, kurios asmuo negali sumažinti jokiu kitu būdu.
E.G.: Akcentuojate, kad esate „praktikantė srityse, kurios stiprina jaunimo psichologinę gerovę”. Ar galėtumėte įvardyti įrankius, metodus ir technikas, kurias taikote bei kurios yra iš tiesų veiksmingos?
I. N.:Prieš keletą metų, kai pradėjau savo kelionę psichoterapijos srityje, lankiau į sprendimus orientuotos terapijos kursus, kuris orientuojasi į individo vidinius išteklius bei ieško sprendimų, o ne analizuoja ar ieško priežasčių praeityje. Šiuos principus daugelį metų taikiau ir savo darbe mokyklose.
E.G.: Paskutinis klausimas – kuo šiuo metu dirbate ir kokias novatoriškas praktikas diegiate savo darbe?
I. N.:Kai supranti, kad tradiciniai mokymo metodai nepalaiko nei mokinių, nei manęs, kaip mokytojos ir neskatina psichikos gerovės raidos – ieškai naujų. Tačiau metodai ir priemonės yra antraeiliai. Kartais žavėdavausi inovatyviais sprendimais, bet vėliau grįždavau prie to, kas man labiausiai tiko darbe su jaunimu – pokalbių, diskusijų ir santykių su jais kūrimo. Žinoma, visada galime metodus tobulinti. Pastaruoju metu mane žavi mokytojų supervizijos, nes tai prisideda prie emocinės gerovės palaikymo.
E.G.: Iš to, ką pasakėte interviu metu, išskiriu pagrindinį momentą, kad jaunimo ir su jaunimu dirbančių asmenų psichinės sveikatos rodikliai apima sąmoningumą, žinias, stereotipų vengimą ir nuolatinį tobulėjimą.
I. N.:Be abejo, nebegalime taikyti darbuose tų pačių praktikų, aktualių prieš daugelį metų, nes dabar turime visiškai kitokių žinių, ypač neurodidaktikos srityje. Tikiu, kad šūkis „mokytis visą gyvenimą“ nėra tik šūkis, ypač tokiose profesijose, kaip gydytojai, psichologai ir mokytojai.
E.G.: Ačiū, Iwona, už šį įdomų pokalbį, suteikusį gausybę žinių.
I. N.:Labai ačiū.