Vakaras nedideliame pietų Lenkijos miestelyje. Organizuojame būgnų mušimo užsiėmimą jaukiame rate, į kurį pakvietėme jaunuolius. Nežinia, ar jie ateis, nes šiais laikais jaunimą, regis, domina tik virtualus pasaulis.
Tačiau jie pamažu leidžiasi žemyn, tiesa, daugiausia merginos. Visos rankose laiko telefonus: rašo žinutes, kelia nuotraukas į „Instagram“, talpina vaizdo įrašus į „TikTok“. Pamažu pradedame užsiėmimą.
Kokia ta jaunoji karta? Įkalinta skaitmeninio pasaulio narvuose? Regis, kas trečiam paaugliui jau pasireiškia vadinamojo probleminio interneto naudojimo simptomai (taip teigia nacionalinio švietimo tinklo programos finansuojama ataskaita „Paaugliai 3.0“).
Kita vertus, technologijų valdymo srityse jaunimo žinios lenkia mokytojų žinias. Jie kur kas efektyviau ir greičiau bendrauja pasitelkdami socialinius tinklus ir yra atviri bei imlesni technologinėms naujovėms.
Skaitmeninė revoliucija ir jos sukelti socialiniai bei ekonominiai pokyčiai, be didžiulės naudos, atnešė ir anksčiau nežinomų, ne visada pageidaujamų reiškinių.
Pasaulis keičiasi, nauja karta kuria naują realybę. Norint pamatyti šiandieninį jaunimą iš platesnės perspektyvos – reikia daug laiko.
Pagal UNAWEZA fondo ataskaitą, pateiktą Martynos Wojciechowska, lenkų vaikai ir paaugliai išgyvena krizę. Tyrime buvo nagrinėjama 10–19 metų vaikų ir paauglių psichinė sveikata, savigarba ir įgalinimas. Ataskaitos rezultatai kelia nerimą. Kas trečias vaikas mūsų šalyje stokoja valios ir jėgų gyventi.
Devintajame dešimtmetyje, kai buvau jauna, internete nebuvo nei keiksmažodžių, nei įžeidžiančių komentarų ar kitokio kibernetinio smurto. Tačiau iki šiol prisimenu situaciją, kai būrelis mano klasės merginų tyčiojosi ir įžeidinėjo draugę. Ar keiksmai internete kenkia mažiau nei smurtas realiame pasaulyje?
Kas su manimi negerai? – klausia psichologė Joanna Flis savo knygoje apie gyvenimą socialiai pažeidžiamuose namuose, aplinkoje ir Lenkijoje. Prisimenu savo kartos gyvenimą, kai vaikai augo nešiodamiesi raktą ant kaklo, tai buvo 1980-ųjų ir 1990-ųjų karta.
„Vaikai ir žuvys neturi balso“. „Mokytoja visada žino geriau“. „Kas vyksta namuose, niekam nepasakojama“. „Pavyzdingas mokinys“. „Išdykę mokiniai yra baudžiami“.
„Priemonės, kurių buvo imtasi, yra reakcija į laipsnišką savižudiško elgesio augimą Lenkijoje. Policijos duomenimis, 2022 m.buvo užfiksuota daugiau nei 2031 jaunų žmonių bandymų nusižudyti – tai 140 procentų daugiau nei 2020 m“ (citata iš Martynos Wojciechowskos ataskaitos).
Kai dabar žvelgiu į savo vaikystę jau iš suaugusios moters ir beveik suaugusių vaikų mamos perspektyvos, suprantu, kuo gyveno tuometiniai suaugusieji – masinės priklausomybės, smurtas prieš vaikus namuose, mokykloje ir bažnyčioje, tolerancijos trūkumas kitoniškumui, kova už būvį. Kokie mes, suaugusieji, esame jaunimui šiandien?
„Mūsų atlikto tyrimo rezultatai veria širdį ir išryškina absoliutų bejėgiškumo jausmą tarp vaikų. Jie yra nuolat veikiami streso, daugiau nei 80 procentų neranda sprendimo užgriuvus sunkioms situacijoms. Jie sako: „norėčiau pradingti“. Svarbu, kad apie psichinę sveikatą pradėtume kalbėti atvirai, mokytume savo vaikus, kad verta atsiverti ir ieškoti pagalbos bei kreiptis pas specialistus, parodyti jiems, jog tai nėra gėdinga. Didžiausia drąsa yra už save pastovėti“ – teigia Martyna Wojciechowska, kuri yra mama, UNAWEZA fondo prezidentė, žurnalistė ir keliautoja.
Naršydama po „Instagram“ pastebiu jaunų merginų ir brandesnių moterų paskyras. Dauguma nuotraukų padailintos specialiomis programėlėmis.
„Pusė visų studentų turi itin žemą savigarbą, o kas trečias yra didžiausias savo paties kritikas, nuolat besilaikantis dietų ar perdėtai besimankštinantis. Vienas iš šešių vaikų save žaloja (16 proc.), o beveik pusė turi valgymo sutrikimų: priverstinai persivalgo arba badauja. Beveik 40 % peržiūri smurtinę medžiagą internete“ (daugiau informacijos pateikta ataskaitoje).
Režisierės Anna Hints filme „Dūminės pirties seserys“ mano dėmesį patraukia nuogi įvairaus amžiaus moterų kūnai. Jauni ir labiau subrendę. Kūnai, kurie yra autentiški ir netobuli. Tokių fotografijų sunku rasti socialiniuose tinkluose ir tai taikoma mano kartos moterims bei mano dukters bendraamžėms.
Kartais ištisos bendruomenės normalizuoja tai, kas kenkia daugeliui jos pačios nariams, o suprasti šį veikiantį mechanizmą užtrunka laiko.
Mūsų pasaulis pasikeitė. Negalima nuslėpti ar paneigti fakto, kad šiandieninė jaunoji karta jau neįsivaizduoja savo gyvenimo „offline“. Socialinės platformos, skaitmeninis pasaulis yra jų, tačiau jau ir mūsų. Čia ir dabar. Kito pasaulio nėra.
Baigiame užsiėmimą. Kurį laiką dar šnekučiuojamės apie mokyklą nuotoliu, kurioje mokosi trys merginos, ir kodėl tokia mokyklos forma, jų nuomone, yra geresnė už sisteminę mokyklą. Tada visos kartu pasidarome asmenukę.
Katarzyna Szota-Eksner: besimokanti psichoterapeutė, jogos terapeutė, knygos apie moters galią autorė.
Šiame straipsnyje panaudota 2023 m. balandžio mėn. UNAWEZA fondo „Young Heads“ ataskaita ir Joanna Flis knyga „Kas man negerai“ (leidykla „Znak“, Krokuva 2023 m.).
Autorė: Katarzyna Szota-Eksner